Lankytinos vietos

Lietuvoje nustatyta nauja reto laumžirgio buveinė

Krekenavos regioniniame parke vieno nedidelio Nevėžio senvagės ežerokšnio paviršių dengia plūduriuojantis alijošinių aštrių sąžalynas. Šiemet čia rastas į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas žaliasis laumžirgis (lot. Aeschna viridis).

Žaliasis laumžirgis labai priklausomas būtent nuo alijošinių aštrių – dažniausiai ant jų šio vabzdžio patelės deda kiaušinėlius, kurie artėjant rudeniui nuskęsta kartu su vandens paviršiuje plūduriavusiais augalais. Pavasarį išsirita plėšrios lervos, mintančios vandens bestuburiais, buožgalviais, mailiumi. Suaugėliai išsivysto ir ritasi birželio – liepos mėnesiais.

Žaliasis laumžirgis – Vakarų Europoje reta rūšis, gausesnė Rytų Europoje, Karpatuose, Rusijoje. Gali būti, kad paplitusi didesnėje Lietuvos dalyje, tačiau negausiai. Anksčiau buvo rasta Alytaus, Biržų, Vilniaus rajone ir Kuršių nerijoje, neseniai aptikta Ignalinos, Kauno, Plungės, Šilutės, Pagėgių savivaldybėse.

Tas pats ežerokšnis – dar vieno reto laumžirgio buveinė. Prieš porą metų čia aptikta šarvuotoji skėtė (lot.Leucorrhinia pectoralis).

Šarvuotąsias skėtes geriausia stebėti birželio mėnesį, žalieji laumžirgiai skraido liepą, rugpjūtį. Prie Nevėžio senvagės ežerėlio su žiūronais galima matyti, kaip žalieji laumžirgiai kaskart nutūpdami ant alijošinių aštrių kilimo deda kiaušinėlius.

Abi laumžirgių rūšys yra retos, nykstančios. Jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą bei Buveinių direktyvos ir Berno konvencijos sąrašo priedus.

Comments Off on Lietuvoje nustatyta nauja reto laumžirgio buveinė more...

Krekenavos stumbrynas

Lankytojai galės gėrėtis stumbrais nuo dengtos pakylos – apžvalgos aikštelės, atsikvėpti naujose pavėsinėse šalia stumbrų aptvaro bei ilgesnį laiką stebėti kaimenės gyvenimą.
Jūsų patogumui įrengta laužavietė su suolais ir grindiniu.
Tai unikali galimybė gėrėtis stumbrais iš arti, stebėti kaip jie maitinasi, braižo savo didžiules nugaras į medžių kamienus, ilsisi saulės atokaitoje. Ekskursijos vadovas lankytojus supažindins su europinių stumbrų gyvenimu, papasakos daug įdomių pasakojimų apie stambiausius laukinius gyvūnus.

Šalia Krekenavos girininkijos Varnakalnio miške įrengtas „Girinio takas“. Pusės kilometro ilgio takas įrengtas vaizdingame miške, prie Linkavos upelio. Juo keliaudami lankytojai turi galimybę susipažinti su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, pagrindinėmis miškininkystės sąvokomis. Miško lankytojus pasitinka “Girinio tako” vartai. Tako pabaigoje esančiame Girinio namelyje – pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio – regyklos atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis. Neskubantieji gali prisėsti ant stotelėse esančių suolelių, pailsėti slėnyje prie laužavietės.
Tai vienas iš įspūdingiausių ir labiausiai lankomų Panevėžio girių turtų. Stumbryne laikomi stambiausi laukiniai gyvūnai – Europos stumbrai, įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą.

Dar iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje. Jie gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose. Ilgainiui dėl žemdirbystės plėtros, spartaus žmonių gausėjimo ir beatodairiškos medžioklės stumbrai buvo išstumti į jiems mažai tinkamus gyventi, nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 metų Lietuvoje buvo išnaikinti visi stumbrai. 1919 m. Lenkijoje Belovežo girioje buvo nušauta paskutinė laisvėje gyvenusi stumbrė.

1923 m. buvo įkurta Tarptautinė stumbrų išsaugojimo draugija, kuri inventorizavo visus įvairių šalių zoologijos soduose, parkuose ar privačiose valdose išlikusius stumbrus. Buvo išlikę 54 grynakraujai stumbrai, iš jų 42 priklausė lietuviškąjai kilmei. Stumbrų likimu labiausiai rūpintasi Lenkijoje, nes per antrąjį pasaulinį karą TSRS teritorijoje stumbrai buvo išnaikinti, o Lenkijos teritorijoje šį kartą jie nežuvo.

1947 m. visame pasaulyje buvo užregistruota 95 grynakraujai stumbrai, kurie gyveno aptvaruose pusiau nelaisvės sąlygomis. 1952 metais Lenkijoje iš Belovežo girioje esančių aptvarų į laisvę paleisti 2 stumbrai užauginti nelaisvėje. 1963 m. Lenkijoje, Belovežo girioje, laisvėje ir aptvaruose gyveno 56 stumbrai, o 1960 metais Baltarusijoje esančioje Belovežo girios dalyje gyveno 31 stumbras. 1972 metais pasaulyje jau buvo 1288 grynakraujai stumbrai.
Stumbrų veisimo Lietuvoje galimumas pirmą kartą buvo svarstytas 1966 metais Sąjunginiame pasitarime Maskvoje. Stumbrynui įsteigti buvo numatytas mišrus Pašilių miškas Panevėžio rajone Krekenavos girininkijoje. 1969 m. iš Rusijos Prioksko teraso rezervato, į 50 ha plote įrengtus aptvarus buvo atvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai – MOTOK ir MODA. 1970 metais atvežti dar šeši stumbrai, o 1972 metais – dar du stumbrai. 1971 metais MODA atvedė pirmąjį stumbriuką. Jis buvo pavadintas GIRINIU. Lietuvoje stumbryne gimstantiems stumbriukams pagal tarptautinį susitarimą duodami vardai, prasidedantys raidėmis GI. Jiems suteikiamas ir tarptautinis numeris. Jau 1973 metais 5 stumbrai iš aptvarų išleidžiami į Pašilių mišką. Dar po du išleista 1975 ir 1976 metais. Taip Lietuvoje buvo pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda. Laisvėje gyvenantys stumbrai pradėjo veistis. 1977 metais laisvėje gyveno 13 stumbrų, iš jų 9 patinai ir 4 patelės.

1976 metais stumbryno aptvaruose gyveno 17, o laisvėje – dar 13 stumbrų. Žiemą jie ateidavo prie stumbryno
aptvarų, kur būdavo šeriami. Iš pradžių jie buvo drąsūs, vėliau žvėrys tapo atsargesni, pradėjo šalintis žmonių.

1978 metais nuo bandos atsiskyrė 3 buliai ir klajojo po respubliką. Vienas dingo be žinios, kiti skirtingu laiku buvo brakonierių sumedžioti.

Šiuo metu aptvaruose gyvena 22 stumbrai, laisvėje maždaug 30-40 km spinduliu aplink stumbryną klajoja apie 50 stumbrų. Per 35 Pašilių stumbryno egzistavimo metus stumbryno aptvaruose gimė 131, o laisvėje apie 66 stumbrų jaunikliai. Laisvėje stumbrus sunku tiksliai suskaičiuoti, nes jie pasidarė labai atsargūs, dalis nuklysta į nedidelius miškelius ar ūkininkų laukus ir tampa brakonierių aukomis, arba žūva nuo kitų priežasčių. 1974 metais laisvų stumbrų bandą bandyta suformuoti Širvintų rajono Šešuolių miške. Ten buvo išleisti 7 stumbrai. Tačiau šis eksperimentas nepavyko. Per kelis metus visi stumbrai žuvo arba buvo brakonierių sumedžioti. Paaiškėjo jog mažuose miškų masyvuose stumbrai negali išgyventi.

2005 metais Vyriausybės nutarimu Pašilių stumbrynas iš Krekenavos regioninio parko direkcijos perduotas VĮ Panevėžio miškų urėdijos žinion. Stumbryną aplanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių.


Siūlomos aplankyti vietos Krekenavos regioniniame parke

Atvykstantiems nuo Panevėžio pirmiausia siūlome užsukti į Upytės piliakalnį, kuris yra Upytės memorialiniame draustinyje. Upytės piliakalnis (piliavietė), dar vadinamas Čičinsko kalnu, yra dešiniajame Vešėtos krante, netoli santakos su Uostrautu. Kalvos šlaitai statūs, plotas – 3 ha. Viršuje supiltas akmenimis sutvirtintas pylimas. Piliakalnio šiaurės rytinėje dalyje yra įspūdinga 6 m gylio įdauba. Pasak legendos- tai nedoro pono Čičinsko prasmegusių rūmų vieta.
Spėjama, kad čia stovėjusi pilis buvo XIII – XIV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimos Upytės žemės centras. Kovose su Livonijos Ordinu ši pilis turėjo gynybinę reikšmę. XVI amžiuje iš čia buvo valdoma Upytės pilies seniūnija, kuri priklausė Trakų vaivadijai.
Nuo Upytės iki Stultiškių tik trys kilometrai ir Jūs – Linų muziejuje. Vėjo malūnas statytas 1880 m. Jame įrengta linų muziejaus ekspozicija. Moksleiviams ir suaugusiems parengta edukacinė programa „Lino kelias“.
Muziejus lankomas kasdien iš anksto susitarus.
Grįžę į Upytę, rinkitės Krekenavos kryptį. Pakeliui į Krekenavą, Iciūnų kaime stovi autentiškas V. Svirskio kryžius. V. Svirskis – garsus XIX a. dievdirbys, palikęs šiam kraštui gausybę neįkainuojamų drožinių.
Kiek pavažiavus, dešinėje kelio pusėje – Rodų koplyčia-mauzoliejus. Italų architekto L.C.Anikinio projektuota koplyčia pastatyta 1861 m., Rodų dvarininkams Švoinickiams užsakius. Šiuo metu koplytėlė tarnauja žmonėms.
Nuo Krekenavos pasukus Pašilių miško link, nuorodos nuves į Pašilių stumbryną. Vienintelis Baltijos šalyse stumbrynas gyvuoja jau 40 metų. Visus metus lankytojai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio plūsta pasigrožėti šiais miškų galiūnais. Neišdildomiems įspūdžiams aptarti ir pailsėti įrengtos poilsiavietės.

Šalia stumbryno aplankykite partizanų žemines. Žeminės buvo įrengtos 1944 m. Jose slėpėsi Stasio Eitminavičiaus vadovaujamas partizanų būrys. Buvo penkios žeminės, prie jų lizdai kulkosvaidžiams, valgykla ir sandėlis. 2004 metais atstatyta 1 žeminė ir 2 stebėjimo bokšteliai.
Nuo partizanų žeminių artimiausias lankomas objektas – šalia Krekenavos girininkijos, Varnakalnyje įrengtas „Girinio takas“. Miško lankytojus pasitinka “Girinio tako” vartai. Pusės kilometro ilgio takas vingiuoja vaizdingame miške. Čia susipažinsite su Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais ir pan. Tako pabaigoje Girinio namelyje – pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio – regyklos atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis. Neskubantieji gali prisėsti ant stotelėse esančių suolelių, pailsėti slėnyje prie laužavietės.
Netoliese už girininkijos aplankykite akmenį „Rapolą“, gulintį Linkavos upelyje. Tai – gamtos paminklas. Akmens matmenys: ilgis – 5,14x m, plotis – 4,18 m, aukštis – 2,55 m, apimtis – 14,54 m. Uoliena – blastoklazitas (kataklazuotas granitogneisas).
Šalia esančiuose Krekenavos girininkijos žvėrių aptvaruose pasigrožėkite besiganančiais danieliais ir muflonais.
Toliau siūlome rinktis kryptį link Burvelių kaimo. Pakeliui vertas dėmesio – Barinės kapinynas – kultūros paminklas. 1981-1982 metais kapinyną kasinėjo Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologinė ekspedicija (vad. A.Striaukaitė-Petrulienė). Nustatyta, kad šiaurinėje kapinyno dalyje mirusieji laidoti X-XII amžiais su žirgų aukomis. Pietinėje kapinyno dalyje mirusieji laidoti XII-XV amžiais. Kapinyne palaidoti žmonės buvę sudeginti.
Artėdami link Burvelių kaimo, užsukite į Daniliškio Liepų alėją. Liepų alėja, buvusio Daniliškio dvaro dalis – gamtos paveldo objektas. 263 metrų ilgio alėjoje auga 263 liepų. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Daniliškio dvaras jau buvo žinomas XVI a. pabaigoje. Tada jis priklausė Mlečkoms. Pačioje XVI šimtmečio pabaigoje Jono Konstantino Mlečkos seseriai ištekėjus už Zavišos, Daniliškiai perėjo šios giminės žinion. Dvare buvo ir du žinomi pasaulietiniai V.Svirskio kūriniai – mediniai liūtai.
Burveliai – vienas gražiausių Krekenavos regioninio parko kampelių. Čia vaizdingose Nevėžio pakrantėse tarsi sustojęs laikas: vos ne kiekvienas žemės grumstelis dvelkia praeitimi. Burvelių alkakalnis buvęs aukštaičių žemėse, kairiajame Nevėžio krante. Jis dažnai vadinamas Mlečkos kalnu, Mileškalniu ar Koplyčkalniu. Tai įspūdinga, medžiais apaugusi kalva. Jos ilgis apie 250 m, o aukštis nuo Nevėžio pusės 15 m. Alkakalnį supa pelkėtos pievos. Manoma, kad tolimoje praeityje kalva buvusi saloje. Alkakalnyje išlikę koplyčios pamatų fragmentai. Pasakojama, kad XVI amžiaus pabaigoje kalvoje buvo supiltas pilkapis Jono Konstantino Mlečkos, nukritusio kartu su žirgu ir nuskendusio Nevėžyje, atminimui. Spėjama, kad jam ir buvo pastatyta koplyčia.
Grįžus į Krekenavą, verta pasivaikčioti po miestelį. Miestelio aikštė ir gatvių tinklas – Krekenavos urbanistinis draustinis. Krekenava žinoma nuo Vytauto Didžiojo laikų. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1409 m. Miestelis 2009 metais švenčia 600 metų vardo paminėjimo jubiliejų. Būtinai aplankykite Krekenavos bažnyčią, garsią stebuklingu Dievo Motinos paveikslu bei dailininko R. Švoinickio tapytais paveikslais.
Nuo Krekenavos link Kėdainių pavažiavę apie 7 km, lygumų kraštą siūlome apžvelgti nuo Bakainių piliakalnio. Kultūros paminklas – piliakalnis yra kairiajame Liaudės krante, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Surviliškio. Upės vaga ir gilus, platus slėnis juosia piliakalnį iš šiaurės, vakarų ir pietų, tik rytuose jis siekia aukštą lygumą. Aikštelė trapecijos formos, kurios rytiniame ir vakariniame galuose yra pylimai. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje; mūšyje žuvęs vadas, o žmonės kepurėmis jam kapo vietoje didelį kalną supylė. Kalbama, kad lietuviai seniau tenai dievams aukojo. I.Kšivickis spėjo čia buvus Eigintų pilį, kurią 1372 metais sudegino kryžiuočiai. Kiti tyrinėtojai linkę piliakalnį tapatinti su šaltiniuose minimais Sosiais.
Pabuvoję piečiausioje Krekenavos regioninio parko dalyje, siūlome grįžti pro Krekenavą ir, važiuojant link Naujamiesčio, pasižvalgyti po vaizdingą, dvarais išmargintą, senvagėmis išraižytą Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinį.
Verta užsukti į Leonardavo dvarą. 1881 m. dvarą valdė Leonardas Bitautas. 1905 m. dvare gyveno 61 žmogus. 1940 m. buvo rasta daug senų knygų, daugiausia prancūzų kalba. Šios knygos dabar saugomos centrinėje valstybinėje bibliotekoje Vilniuje. Iš buvusių dvaro pastatų likęs tik vienas. Didžiausia buvusio Leonardavo dvaro vertybė – parkas. Leonardavo dvaro parke skulptoriaus A. Pajuodžio kuriama savitų akmens skulptūrų ekspozicija – „Mėnulio akmens parkas“.
Važiuojant tolyn užsukite į J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejų. Unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių muziejus įsikūręs vaizdingame Ustronės vienkiemyje esančios sodybos klėtyje. Čia XIX a. buvo Garšvių knygnešių bendrovės susibūrimų vieta, kur slepiama draudžiama spauda. Ekpozicija įkurta 1987 – 1991 metais. Svirnas susijęs ir su J.Tumo-Vaižganto gyvenimu ir veikla. Galėsite apžiūrėti slėptuvę, kur buvo slepiamos lietuviškos knygos.
Muziejus lankomas iš anksto susitarus.
Kalnelio kaime auga reto grožio daugiakamienė pušis – gamtos paveldo objektas. Tai – šakotas medis, kurio aukštis apie 14 m. Trys kamienai, kurių kiekvieno apimtis – 2,30 m, 2,18 m, 1,65 m, kiekvienas jų apaugęs daugybę išsiraičiusių šakų.
Dviračių maršrutai:
Krekenava-Petriškių kaimas-Rodų dvaro parkas-Iciūnai-Skruzdėlynė-Laužupis-Vadaktėliai-Ustronė-Leonardavo dvaro parkas-Krekenava
Krekenava-Gringalių miškas-Barinė-Daniliškio dvaro parkas-Burveliai-Bakainiai-Skaistkalnė-Krekenava
Siūlome apžvelgti apylinkes ir plaukiant Nevėžio upe.
Vandens maršrutas
Kelionė Nevežiu ir jo pakrantėmis
Yra galimybė išsinuomoti baidares.
Maitinimo ir nakvynės paslaugos
Kavinė-baras (šalti užkandžiai, karšti patiekalai, gėrimai). Darbo laikas: kasdien nuo 9 val. iki 21 val.
Ramutės ir Riogoleto Mykolaičių kaimo turizmo sodyba, Paslaugos: nakvynė (vietų skaičius – 8), pirtis, laužavietė, dviračių nuoma, sporto inventorius.
Kaimo turizmo sodyba „Pas Rapolą“, Čiūrų k., Panevėžio r. Paslaugos: nakvynė (vietų skaičius iki 100 ), pirtis, laužavietė, dviračių nuoma, sporto inventorius: kamuoliai (futbolo, tinklinio), badmintono raketės, slidės, pačiūžos; žvejybos inventorius, baidarių nuoma, filmavimo paslaugos, maisto ruošimas, dažasvydis.
Stovyklavietė „Stumbrynė“, Girelės vns. (šalia Pašilių stumbryno). Paslaugos: nakvynė palapinėse (vietų skaičius iki 30), laužavietė, japoniška pirtis, batutas, šaudymas iš lankų.
Mėgstantiems savo ruoštą maistą, geriausia apsistoti Gringalių, Kalnelio, Pašilių ir Deblono miškuose bei Mučiūnų k. įrengtose poilsiavietėse (sekite kelio nuorodas).
Išsamesnę informaciją apie lankomus objektus gausite bei lankstinukų su Krekenavos regioninio parko žemėlapiu įsigysite atvykę į Krekenavos regioninio parko direkciją.
Linkime malonių kelionės įspūdžių!


Krekenavos bažnyčia siekia aukščiausios kategorijos

Vadintųsi mažąja bazilika
600-ąjį miestelio jubiliejų šiemet minintys krekenaviečiai gali sulaukti dar vienos džiugios žinios – jei Vatikanas pritars, Krekenavos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia taps bazilika.
Bazilika – aukščiausia katalikų bažnyčios kategorija, suteikiama griežtus reikalavimus atitinkantiems maldos namams. Didžiosios bazilikos pasaulyje yra devynios: septynios Romoje, po vieną Asyžiuje ir Agnanyje.

Iki šiol Lietuvoje veikia penkios bazilikos, jos vadinamos mažosiomis bazilikomis: Vilniaus ir Kauno arkikatedros, Šiluvos, Marijampolės ir Žemaičių Kalvarijos. Bazilika bažnyčia gali vadintis gavusi popiežiaus leidimą.
Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas sakė, kad dokumentai dėl bazilikos vardo suteikimo dar tik rengiami siųsti į Vatikaną, bet jau yra naujienų, kuriomis galima pasidžiaugti.
Romos Santa Marija Madžorė bazilikos vadovybė pasiūlė, kad Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia taptų jos filija.
„Tai reiškia, kad Krekenavos bažnyčia tarsi įdukrinama ir joje apsilankę tikintieji gauna tokių pat Dievo malonių, kaip ir Marija Madžorė bazilikoje“, – paaiškino vyskupas.
Švęsti tikisi per Žolinę
J.Kauneckas tikisi, kad popiežius Benediktas XVI sumanymą palaimins ir švęsti bazilikos vardo suteikimą Krekenavoje pavyks per Žolinę – didžiąją metų šventę, sukviečiančią daugiausia žmonių iš įvairiausių kampelių. Į Vatikaną rengiamasi siųsti jau turimą Vyskupų konferencijos pritarimą, išsamiai aprašytą istoriją, bažnyčios fotografijų.
„Bažnyčia turi atitikti daug reikalavimų, – pasakojo vyskupas. – Būtina, kad ji būtų lankoma tikinčiųjų, o Krekenavos bažnyčia jų sulaukia tikrai daug, ypač per Žolinės atlaidus. Dievo Motinos šventė šioje bažnyčioje švenčiama kiekvieno mėnesio 15 dieną.“ Bazilikos kategorijos siekiančioje bažnyčioje turi būti įrengtas vyskupo sostas. Ypač svarbu, kad bazilika norinčioje vadintis bažnyčioje būtų teikiami visi sakramentai. Šalims, kuriose nebeklausoma išpažinčių, bazilikų kategorija maldos namams nebesuteikiama.
Bažnyčia turi atitikti ir architektūrinius reikalavimus, būti trijų arba penkių navų. Krekenavos bažnyčia yra trijų navų. Bazilikų kunigai turi pirmenybę prieš kitus dvasininkus.
„Jei bažnyčiai bus suteikta bazilikos kategorija, dvasininkų drabužius papuoš specialūs pagarbos ženklai“, – aiškino vyskupas. Pasak Jo Ekscelencijos, dvasininkų Krekenavoje pakanka, šiuo metu parapiją aptarnauja kanauninkas Petras Budriūnas ir Vincentas Stankevičius.


Piligriminė Krekenavos šventovė – Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Krekenavos miestelis yra prie Nevėžio upės, 13 km į vakarus nuo Ramygalos, 27 km į pietvakarius nuo Panevėžio.

Manoma, kad dar 1419 m. Vytautas pastatydino pirmąją bažnyčią Krekenavoje. Rodų dvaro savininkai Aleksiejus ir Stanislovas Vizgirdai-Vizgirdavičiai 1484 m. pastatė medinę bažnyčią ir ją aprūpino. Žemaičių kapitulos arkidiakonui (vyskupo padėjėjui katedroje) Jurgiui Talaičiui 1527 m. dovanota Krekenavos klebonija su visu turtu. 1531 ir 1536 m. funduotos 2 altarijos. Vėliau jos sujungtos į vieną. 1533 m. įsteigta parapinė mokykla.

XVIII a. pirmojoje pusėje bažnyčia sudegė. Arkidiakonas Antanas Valavičius 1736 m. bažnyčią atstatė. Jai 1803 m. pakeisti sienojai. 1811 m. sudegusi altarija neatstatyta. Arkidiakonatui 1832 m. priklausė Krekenavos miestelis ir 6 kaimai. Paskutinis arkidiakonas Benediktas Smigelskis (apie 1784–1879; palaidotas Krekenavoje) paliko istoriografinių darbų, žinių apie lietuvių rašytojus. Rašė lenkų kalba. Dalis rankraščių išversta į lietuvių kalbą.

1886 m. į Krekenavą paskirtas klebonas Pranciškus Žukauskas ėmė rūpintis mūrinės bažnyčios statyba. Kauno gubernatorius 1894 m. leido statyti tik medinę. Sužinojęs, kad degamos plytos bažnyčiai, įsakė plytinę uždaryti, o kleboną P. Žukauską nubausti. Vidaus reikalų ministras gubernatoriaus veiksmus pripažino neteisėtais ir 1896 m. davė leidimą statyti.

Pagal architekto Ustino Golinevičiaus projektą dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1896–1902 m. Ją 1907 m. konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Nuo senų laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu. Tikintieji manė jį esant stebuklingą.

1915–1918 metais Krekenavos klebonijoje gyveno ir kūrė Maironis. 1918 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. Bažnyčioje yra kryžius, kurį pagamino dievdirbys Vincas Svirskis (1835-1916).

Bažnyčios vidaus erdvė yra suskirstyta į tris navas. Didysis altorius yra ąžuolinis, gotikinio stiliaus, padarytas meistro Zaborskio iš Šiaulių.

Iš seniausių laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu, kurį tikintieji laikė ir tebelaiko turinčiu stebuklingos galios. Užregistruota nemaža išgijimų, paveikslas apkabinėtas votais. Šio paveikslo garbei sudėta giesmių lietuvių ir lenkų kalbomis.

Padavimas sako, jog stebuklingasis paveikslas į šias apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui kun. Albertui, kuris tuomet prie Nevėžio krantų skelbęs Dievo Žodį. Iš pradžių paveikslas buvęs patalpintas mažutėje koplytėlėje, vėliau perkeltas į Krekenavos bažnyčią, kur pradėjęs garsėti stebuklais. Kai XVIII a. pirmoje pusėje jį iš degančios bažnyčios stebuklingai išnešė vienas senukas, Dievo Motinos paveikslas apsipynė naujomis legendomis. Nuo to laiko Mariją čia imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis.

Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su Kūdikiu ant rankų, pasipuošusi vainiku ir sidabro drabužiais. 1960 m. buvo nustatyta, kad paveikslas nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas Vilniaus auksakalių.

Į Krekenavą 1853 m. žiemą atvyko dirbti kunigas Antanas Mackevičius. Raštuose minima, kad kunigas, surinkęs 20 vaikų būrį, stropiai mokė juos lietuvių kalbos. O po dviejų metų vyskupas M. Valančius jį paskyrė į Paberžę.

1940 m. krekenaviečiai narsiai gynė kleboniją nuo “skrebų”, kad jos neuždarytų. Tarybiniais metais į Krekenavą gausiai atvykdavo eucharistijos bičiulių pasimelsti už Tėvynės atgimimą.

1980 m. stebuklingas Marijos paveikslas buvo papuoštas didžiuliu gintariniu rožiniu, kurį vyskupijos jaunimas padovanojo Dievo Motinai.


Copyright © 1996-2010 Krekenava. All rights reserved.
Portalo pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Pateikta informacija nėra paskata ar patarimas pirkti ar parduoti. Už informacijos turinį neatsakome. Kopijuoti bei platinti informaciją be administracijos sutikimo griežtai draudžiama.