Krekenavos miestelis yra prie Nevėžio upės, 13 km į vakarus nuo Ramygalos, 27 km į pietvakarius nuo Panevėžio.
Manoma, kad dar 1419 m. Vytautas pastatydino pirmąją bažnyčią Krekenavoje. Rodų dvaro savininkai Aleksiejus ir Stanislovas Vizgirdai-Vizgirdavičiai 1484 m. pastatė medinę bažnyčią ir ją aprūpino. Žemaičių kapitulos arkidiakonui (vyskupo padėjėjui katedroje) Jurgiui Talaičiui 1527 m. dovanota Krekenavos klebonija su visu turtu. 1531 ir 1536 m. funduotos 2 altarijos. Vėliau jos sujungtos į vieną. 1533 m. įsteigta parapinė mokykla.
XVIII a. pirmojoje pusėje bažnyčia sudegė. Arkidiakonas Antanas Valavičius 1736 m. bažnyčią atstatė. Jai 1803 m. pakeisti sienojai. 1811 m. sudegusi altarija neatstatyta. Arkidiakonatui 1832 m. priklausė Krekenavos miestelis ir 6 kaimai. Paskutinis arkidiakonas Benediktas Smigelskis (apie 1784–1879; palaidotas Krekenavoje) paliko istoriografinių darbų, žinių apie lietuvių rašytojus. Rašė lenkų kalba. Dalis rankraščių išversta į lietuvių kalbą.
1886 m. į Krekenavą paskirtas klebonas Pranciškus Žukauskas ėmė rūpintis mūrinės bažnyčios statyba. Kauno gubernatorius 1894 m. leido statyti tik medinę. Sužinojęs, kad degamos plytos bažnyčiai, įsakė plytinę uždaryti, o kleboną P. Žukauską nubausti. Vidaus reikalų ministras gubernatoriaus veiksmus pripažino neteisėtais ir 1896 m. davė leidimą statyti.
Pagal architekto Ustino Golinevičiaus projektą dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1896–1902 m. Ją 1907 m. konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Nuo senų laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu. Tikintieji manė jį esant stebuklingą.
1915–1918 metais Krekenavos klebonijoje gyveno ir kūrė Maironis. 1918 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. Bažnyčioje yra kryžius, kurį pagamino dievdirbys Vincas Svirskis (1835-1916).
Bažnyčios vidaus erdvė yra suskirstyta į tris navas. Didysis altorius yra ąžuolinis, gotikinio stiliaus, padarytas meistro Zaborskio iš Šiaulių.
Iš seniausių laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu, kurį tikintieji laikė ir tebelaiko turinčiu stebuklingos galios. Užregistruota nemaža išgijimų, paveikslas apkabinėtas votais. Šio paveikslo garbei sudėta giesmių lietuvių ir lenkų kalbomis.
Padavimas sako, jog stebuklingasis paveikslas į šias apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui kun. Albertui, kuris tuomet prie Nevėžio krantų skelbęs Dievo Žodį. Iš pradžių paveikslas buvęs patalpintas mažutėje koplytėlėje, vėliau perkeltas į Krekenavos bažnyčią, kur pradėjęs garsėti stebuklais. Kai XVIII a. pirmoje pusėje jį iš degančios bažnyčios stebuklingai išnešė vienas senukas, Dievo Motinos paveikslas apsipynė naujomis legendomis. Nuo to laiko Mariją čia imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis.
Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su Kūdikiu ant rankų, pasipuošusi vainiku ir sidabro drabužiais. 1960 m. buvo nustatyta, kad paveikslas nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas Vilniaus auksakalių.
Į Krekenavą 1853 m. žiemą atvyko dirbti kunigas Antanas Mackevičius. Raštuose minima, kad kunigas, surinkęs 20 vaikų būrį, stropiai mokė juos lietuvių kalbos. O po dviejų metų vyskupas M. Valančius jį paskyrė į Paberžę.
1940 m. krekenaviečiai narsiai gynė kleboniją nuo “skrebų”, kad jos neuždarytų. Tarybiniais metais į Krekenavą gausiai atvykdavo eucharistijos bičiulių pasimelsti už Tėvynės atgimimą.
1980 m. stebuklingas Marijos paveikslas buvo papuoštas didžiuliu gintariniu rožiniu, kurį vyskupijos jaunimas padovanojo Dievo Motinai.