Krekenava

Krekenavos regioniniame parke vieno nedidelio Nevėžio senvagės ežerokšnio paviršių dengia plūduriuojantis alijošinių aštrių sąžalynas. Šiemet čia rastas į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas žaliasis laumžirgis (lot. Aeschna viridis).

Žaliasis laumžirgis labai priklausomas būtent nuo alijošinių aštrių – dažniausiai ant jų šio vabzdžio patelės deda kiaušinėlius, kurie artėjant rudeniui nuskęsta kartu su vandens paviršiuje plūduriavusiais augalais. Pavasarį išsirita plėšrios lervos, mintančios vandens bestuburiais, buožgalviais, mailiumi. Suaugėliai išsivysto ir ritasi birželio – liepos mėnesiais.

Žaliasis laumžirgis – Vakarų Europoje reta rūšis, gausesnė Rytų Europoje, Karpatuose, Rusijoje. Gali būti, kad paplitusi didesnėje Lietuvos dalyje, tačiau negausiai. Anksčiau buvo rasta Alytaus, Biržų, Vilniaus rajone ir Kuršių nerijoje, neseniai aptikta Ignalinos, Kauno, Plungės, Šilutės, Pagėgių savivaldybėse.

Tas pats ežerokšnis – dar vieno reto laumžirgio buveinė. Prieš porą metų čia aptikta šarvuotoji skėtė (lot.Leucorrhinia pectoralis).

Šarvuotąsias skėtes geriausia stebėti birželio mėnesį, žalieji laumžirgiai skraido liepą, rugpjūtį. Prie Nevėžio senvagės ežerėlio su žiūronais galima matyti, kaip žalieji laumžirgiai kaskart nutūpdami ant alijošinių aštrių kilimo deda kiaušinėlius.

Abi laumžirgių rūšys yra retos, nykstančios. Jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą bei Buveinių direktyvos ir Berno konvencijos sąrašo priedus.

Per Žolinę Krekenavos bažnyčia pasipuoš popiežiaus insignijomis – sukryžiuotais raktais ir karūna. Ilgainiui bazilikos ženklai papuoš ir bažnytinius reikmenis, šeštadienį rašo dienraštis ”Lietuvos žinios”.

Į Vatikaną šiek tiek mažiau nei prieš trejus metus buvo išsiųstas visas tomas dokumentų, liudijančių apie Krekenavos bažnyčios ypatingumą, kad šiai šventovei būtų suteiktas bazilikos titulas. Jos pagrindinis akcentas – šventu laikomas ir, kaip manoma, sveikatą žmonėms grąžinantis bei nuo įvairių nelaimių saugantis Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas.

Panevėžio vyskupijos vyskupo Jono Kaunecko teigimu, mintis Krekenavos bažnyčiai prašyti bazilikos vardo kilo 2009-ųjų pradžioje, kai buvo rengiamasi šios šventovės stebuklingojo paveikslo ir Krekenavos 600 metų jubiliejui. Tada susigriebta aprašyti bažnyčią, jos istoriją ir svarbą.

Remiantis rašytiniais dokumentais, stebuklingasis Krekenavos paveikslas pirmąkart paminėtas 1409 metais, Vytauto Didžiojo valdymo laikais. Tuomet jis kabėjo nedidukėje koplytėlėje, o po dešimties metų, kai Vytauto Didžiojo iniciatyva miestelyje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, perkeltas į ją.

Žinoma, kad šventovė sudegė per gaisrą, bet paveikslas liko nepaliestas. Kaip byloja legenda, išgijo liepsnojančią bažnyčią ir paveikslą regėjusi luoša moteris. Žinomas ir kitas pasakojimas moters, tvirtinusios, jog melsdamasi prie jo išprašiusi sveikatos labai ligotam savo vaikui. Stebuklu vadinama ir tai, kad per Antrąjį pasaulinį karą ant Krekenavos krintant bomboms bažnyčia liko sveikutėlė.

Vyskupo teigimu, 1960-aisiais Krekenavos šventovės paveikslą tyrę mokslininkai nustatė, kad jis priskiriamas pasaulyje garsiems Marijos Kelrodės stiliaus kūriniams, tapytiems XV amžiuje Italijoje. Jis išpuoštas sidabru ir brangakmeniais, kaip manoma, suaukotais žmonių už patirtus stebuklus.

Prieš porą metų ėmus rūpintis, kad Krekenavos bažnyčiai būtų suteiktas bazilikos titulas, Vatikanas suskubo ją dvasinės giminystės ryšiais susieti su viena iš Romos bazilikų. Krekenavos bažnyčia tuomet buvo pavadinta jos filija. Tais pačiais metais Vyriausybė įtraukė Krekenavos šventovę į Jono Pauliaus II piligrimų kelio maršrutą.